Kaip atrodo čempionai naujokų akimis? Rajd Barborka 2013

44

Ralis Lenkijoje – visai kitas dalykas nei startas Lietuvoje. Būtent todėl ir pasiryžom pagaliau įgyvendinti idėją ir startuoti „Rajd Barborka 2013“ varžybose Varšuvoje. Sprendžiant iš to, kad čia buvome vienintėliai užseniečiai – mūsų idėja buvo originali. Pradėjome ruoštis dar likus keliems mėnesiams iki starto. Ar mums pavyko? Nelabai.

Visas pasiruošimas prasideda nuo ralio dokumentų skaitymo. Dažniausiai ten informacija apie ralį atsiranda tik lenkų kalba, todėl viską sužinome paskutiniai. Nors Renatas Vaitkevičius yra tikrai puikus šturmanas, tačiau lenkiškai šnekėti dar nespėjo išmokti.  Nepaisant to, organizatoriai buvo labai svetingi, paslaugūs ir malonūs.  Tiesa, ne visi šnekėjo angliškai, bet tiek jau to, galėjau ir aš kažką jau lenkiškai išlement: „Mozem razmovač pa angelsku?“ (galime kalbėti angliškai?). Jei ne, tai ne. Tada arba teko linksėti iš šypsotis, arba kalbėt rusų-anglų-lietuvių kalbų miksu. Iš to, kaip man sekėsi, padariau išvadą, kad jau maždaug pusę sakinio galiu suprast. Taigi, apie ką ėjo kalba, visada žinojau, o visa kita tik detalės (kartais svarbios, bet ką padarysi..).

Į klausimą kaip mums sekėsi, galiu atsakyti – įvairiai. Galėjo sektis ir geriau, bet juk visad taip būna, ar ne? Kiekvieną kartą Lenkijoje mus pasitinka ekstremalios sąlygos. Europos čempionate Mikolajkuose užpuolė liūtys, kurios subjaurojo kelius taip smarkiai, jog klimpome. Na o šį kartą mus pasitiko šlapdriba, smelkiantis žvarbus vėjas ir pūgos. Du mėnesius save ruošiau tam, kad važiuosiu ant asfalto. Keitėm amortizatorius, stabdžius, treniravomės. Atvažiavom čia, staiga užklupo žiema.
Aš nesiskundžiu, žieminių padangų turėjome net kelis komplektus ir aš labai norėjau, kad iškritęs sniegas čia ir pasilikų. Pirmą dieną vykusiame kvalifikaciniame važiavime, išvažiavome pabandyti automobilį. Tikrai nesitikėjau parodyti kažkokio ypatingo rezultato. Išvis buvo sunku prognozuoti, kaip 380 AG ir kokius 600 Nm turintis automobilis elgsis su standartinėm žieminėm padangom. Ir taip iš lėto ramiai prasivilkę per trasą sužinojome, kad finišavome antri, tik 0.6 sek. pralaimėję K. Kajetanovičiui, dabartiniam Lenkijos čempionui.

Tokios geros nuotaikos lydimi pradėjome ir antrą dieną, bet čia vėl oras mane visiškai supainiojo. Startavome žieminėmis padangomis, kurios, deja, visiškai tam netiko. Kadangi pagal starto tvarką buvome rikiuotės gale (organizatoriai apsuko originalią starto tvarką) menką sniegą automobiliai pravažinėjo ir atsidengė asfaltas. Kituose ruožuose taip pat nesisekė „atspėti“, kurios padangos tinkamiausios. Atvažiavęs prie starto linijos mačiau, kad mano pasirinkimas prasilenkdavo su Lenkijos lyderių sprendimais. Ir nieko keisto. Pirmą kartą įmestam į tokį karštą kubilą sunku išlipt sausam ar nenudegus. Taip pat padarė įspūdį lenkų komandų profesionalumas. Prie pat ruožų ekipažų laukė serviso automobiliai su padangų šildytuvais, pilnu asortimentu skirtingų padangų tipų ir mišinių, parinktų kiekvienam ruožui atskirai. Aš net nežinojau, kad leidžiama tarp ruožų keisti ratus, bet juk kas nedraudžiama yra legalu, ar ne?
Įspūdingiausias dalykas šiame ralyje – legendinis Karowa greičio ruožas senamiesčio gatvėje. Visa trasa apšviesta, apstatyta žiūrovų tribūnomis. Parodiniai važiavimai prasidėjo dar kelioms valandoms iki ralio lyderio starto. Kas pusvalandį į trasą išlėkdavo Europos drifto čempionai, kurie irgi paliko nerealų įspūdį. Tiesioginė transliacija per „TVP Sport“ kanalą, fejerverkai ir kiti efektai sukūrė labai gerą atmosferą. Čia startuoti tikrai buvo jėga!

Žiūrėdamas į lyderius save pamačiau naujokų akimis. Tai, kas jau po daugelio metų atrodo man aišku, nuvažiavus į Lenkiją vėl apsiverčia aukštyn kojomis.

Psichologiškai ir morališkai irgi nemažai patobulėjome. Reikėjo vidinės ramybės, suvokiant dar prieš ruožo startą, kad negali padaryti daugiau negu šiuo metu leidžia tavo technika ar aplinkybės. Taip pat pamatėme kiek daug išmokti dar turime. Žiūrėdamas į lyderius save pamačiau naujokų akimis. Pavyzdžiui, kitos šalies ekipažui atvykusiam į Lietuvą tikrai būna įdomu kokiomis padangomis startuoju, jiems yra mįslė kaip viename ar kitame ruože galima pravažiuoti tokiu greičiu. Tai, kas jau po daugelio metų atrodo man aišku, nuvažiavus į Lenkiją vėl apsiverčia aukštyn kojomis. Reziumuojant galiu pasakyti: gerai, kad čia startavome, tik šiek tiek apmaudu, kad to nepadarėme jau 2012–taisiais. Įgyta patirtis šį savaitgalį būtų labai pravertus!

Dėkoju šturmanui Renatui ir komandai už darbą, šeimai už palaikymą, o remėjams už galimybę čia startuoti. Laukiu kitų metų! :)

      

2014/02/11 Naujienos iš ralio